Metabolinis sindromas

Įvairūs

Pastaruoju metu vis dažniau galima išgirsti terminą „metabolinis sindromas“, kuris reiškia padidėjusį atsparumą insulinui, hiperinsulinemiją (padidėjusį insulino kiekį kraujo plazmoje), tolerancijos gliukozei sutrikimus. Metabolinį sindromą neretai lydi visa eilė, jam būdingų, sutrikimų…

Pastaruoju metu vis dažniau galima išgirsti terminą „metabolinis sindromas“, kuris reiškia padidėjusį atsparumą insulinui, hiperinsulinemiją (padidėjusį insulino kiekį kraujo plazmoje), tolerancijos gliukozei sutrikimus. Metabolinį sindromą neretai lydi visa eilė, jam būdingų, sutrikimų, tokių kaip arterinė hipertenzija, antro tipo cukrinis diabetas, išeminė širdies liga, dislipidemija ir hiperlipidemija, taip pat abdominalinis (juosmeninės dalies) nutukimas ir hiperurikemija (jei šlapimo rūgšties koncentracija kraujo plazmoje yra 500 mcmol/l (8,5 mg/100 ml) arba didesnė).

Sporto klubuose terminas „metabolinis sindromas“ dažnai naudojamas kitame kontekste – bandant paaiškinti kodėl klubo lankytojas nesugebėjo atsikratyti nereikalingais kilogramais kūno svorio. Šiuo atveju terminas „metabolinis sindromas“ neturi nieko bendro su tikrąją jo reikšme ir slepia sporto trenerio fiziologinių procesų nesupratimą ir bioenergetikos žinių trūkumą (pvz. parenkami per dideli apkrovimai bei intensyvumas – kas organizmą energetikai priverčia naudoti angliavandenius ir stimuliuoja augimo hormono ir testosterono sintezę, o tai, savo ruoštu, skatina riebalinio audinio sintezę ir pan.).

Dar 1922 metais G.F. Lang atkreipė dėmesį į dažnai pasitaikančių problemų ryšį, dažnai ligoniai tuo pačių metu sirgo hipertotine liga, cukriniu diabetu, širdies išemija, nutukimu, lipidų ir purinų (svarbiausios purino bazės, įeinančios į nukleorūgštis yra adeninas ir guaninas) apykaitos sutrikimais. Vėliau E.M. Tareev (1948) nustatė arterinės hipertenzijos susirgimo tikimybę turint viršsvorį ir hiperurikemiją. 1966 metais J.P. Camus, aprašydamas vieno ligonio hiperlipidemijos, antrojo laipsnio cukrinio diabeto ir podagros ryšį įvedė naują terminą „metabolinis trisindromas“ („trisindrome metabolique“). M.Hanefeld ir W.Leonhardt (1980) įvedė terminą „metabolinis sindromas“.

Metabolinio sindromo sąvoka palaipsniui išsiplėtė: ji apima ne tik lipidų sutrikimus (padidėjęs bendras cholesterino kiekis, padidėjęs mažo ir labai mažo tankio lipoproteidų kiekis), bet ir kitus susirgimus – hiperurikemiją, mikroalbuminuriją (pakenktos inkstų kraujagyslės pradeda iš kraujo į šlapimą praleisti mažiausią iš kraujo baltymų - albuminą.),  moterų hiperandrogenemiją (padidėjusi vyriškų hormonų produkcija), miokardo hipertrofiją, fibrinogeno (kraujo plazmos baltymas, reikalingas krešėjimui) kiekio kraujyje padidėjimą, trombocitų adhezinio (surišančio) ir agregacininių  savybių padidėjimą, simpatinės nervų sistemos aktyvaciją.

Įvairūs moksliniai darbai parodė, kad metabolinio sindromo vystimesi pagrindinį vaidmenį vaidina insulino hipersekrecija, kuri glaudžiai koreliuoja su arteriniu kraujo spaudimu, miokardo mase ir daugeliu metabolinių sutrikimų. Be to, buvo nustatyta, kad insulino hipersekrecijos fone formuojasi gliukozės pasisavinimo sutrikimai ląstelėse, sąlygojami audinių atsparumo insulinui. Galima manyti, kad insulino hipersekrecija ir atsparumas insulinui yra pagrindinės priežastys sukeliančios ne tik metabolinius sutrikimus, bet ir antro tipo cukrinį diabetą, hipertoninę ligą ir išeminė širdies liga sukeliančios priežastys. Tačiau, P. Bjontorp (1990) mano, kad visų metabolinio sindromo susirgimo metu stebimų pažeidimų, tame tarpe ir atsparumas insulinui bei insulino hipersekrecija, priežastis yra nutukimas. Atsirado tyrimų rezultatų, kurie patvirtina tiesioginį ryšį tarp insulino lygio ir atsparumo leptinui (leptinas yra taip vadinamo Ob geno produktas, kuris gaminamas riebalinėse ląstelėse. Pastebėta, kad leptino kiekis tiesiogiai susijęs su riebalų kiekiu organizme. kuo labiau žmogus nutukęs, tuo didesnė leptino koncentracija. Leptino veikimo vieta – smegenys). Nustatytas ryšys tarp leptino koncentracijos kraujyje, insulino ir gliukozės lygiu esant nutukimui, nustatyta leptino savybė trukdyti insulino prisijungimui prie adipocitų receptorių.

Metabolinio sindromo epidemiologija

Metaboliniam sindromui galima priskirti antrojo tipo cukrinį diabetą, arterinę hipertenziją, išeminę širdies ligą – susirgimus, kurių metu pastebimas ryškus audinio jautrumo insulinui sumažėjimas. Metabolinis sindromas gali būti pilnas, kaip atsparumas insulinui pasireiškia visu kompleksu pažeidimų, tame tarpe ir arterine hipertenziją, androidinį nutukimą, dislipidemiją, tolerancijos gliukozei sutrikimus ir mikroalbuminuriją, arba nepilnas, kai atsparumas insulinui susijęs ne su visais metabolinio sindromo požymiais.

Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse tarp žmonių, vyresnių nei 30 metų amžiaus antrojo laipsniio cukrinis diabetas paplitęs 6-8 proc., arterinė hipertenzija 17-22 proc., išeminį širdies liga 25 proc., nutukimas 30 proc. Pagyvenę žmonės nuo šių susirgimų kenčia dar dažniau: arterinė hipertenzija serga 53 proc., nutukimu 35 proc., hipercholesterinemija 21 proc. G. Reaven pažymi, kad 25 proc. vudutinio amžiaus žmonių skundžiasi atsparumu insulinui ir kaip to priežastimi – metaboliniu sindromu. Remiantis J. Despres, A. Marette (1994) duomenimis metabolinio sindromo susirgimu serga 15-20 proc. Tyrimų atliktų Prancūzijoje ir Švedijoje metu nustatyta, kad metaboliniu sindromu serga 10-15 proc. žmonių kuriu tolerancija insulinui yra normali, 42-64 proc. kurių sutrikusi gliukozės tolerancija bei 78-84 proc. žmonių sergančių antrojo laipsnio cukriniu diabetu.

Metaboliniu sindromu darniau serga vyrai nei moterys, o klinikiniai jo požymiai dažniau stebimi androidinio (hipertrofinio – kuomet padidėja riebalinių ląstelių dydis) nei ginoidinio (hiperplazinio – kuomet padidėja riebalinių ląstelių kiekis) nutukimo atvejais. Reikia pažymėti, kad androidinio tipo atveju 88-iems proc. žmonių buvo būdingas atsparumas insulinui, o ginoidinio nutukimo metu tuo pasižymėjo tik 32 proc, be to dažniausiai esant III-IV laipsnio nutukimui (J.V. Blagosklonnaja ir bendr., 1998).

Nustatyta, kad vystantis metaboliniam sindromui didelią reikšmę turi amžius. 6,7 proc. 20-29 metų amžiaus žmonių serga metaboliniu sindromu, 60-69 metų – 43,5 proc. ir 42,0 proc. žmonės virš 70 metų. Nors, gali būti, kad rizikos faktoriai lemiantys atsparumą insulinui formuojas dar vaikystė ar jaunystėje

40-50 metų amžiaus tarpsnyje asmenys kuriems būdinga hipertenzija su atsparumu insulinui, metabolinis sindromas pasireiškia sudėtingu metabolinių sutrikimų kompleksu, o vienas pacientas serga 6-8 susirgimais vienu metu, neskaitant nutukimo.

Grįžti