Peptidiniai hormonai

Straipsnio autorius: EGIDIJUS TUTKUS (Lietuvos Olimpinio Centro kineziterapeutas)

Peptidiniai hormonai ir jų sintetiniai pakaitalai sporte traktuojami kaip dopingai. Sportininkai vartoja augimo hormoną – somatotropiną (STH), gonadotropinį hormoną (GTH), adrenokortikotropinį hormoną (AKTH) ir eritropoetiną (EPO). Anksčiau, (maždaug prieš 5 metus), vartojant minėtus peptidinius hormonus šlapime buvo randama tik amino rūgščių liekanų, pagal kurias nebuvo galima įrodyti vartojus draudžiamus preparatus. Šiuo metu, dopingo kontrolės tarnybos naudojami būdai jau leidžia nustatyti peptidinių hormonų vartojimo faktą (kraujo tyrimas).

Patikimų duomenų dėl peptidinių hormonų vartojimo sporte efektyvumo nėra (tame tarpe ir eritropoetino), o patys preparatai kainuoja brangiai.

Somatotropinas – yra stipriu anaboliniu poveikiu pasižymintis cheminis junginys, kuris kontroliuoja raumeninės masės augimą. Maždaug 80-aisiais metais STH sukėlė labai dideli susidomėjimą, net JAV buvo išleista knyga pavadinimu „Sudie anabolikai, labas somatrotropine“.

Sportininkus, be abejonės, ypač domina somatotropino savybės – stimuliuoti baltymo ir nukleo rūgščių sintezę skeleto raumenyse; paskatinti kaulų augimą jauniems sportininkams; pagreitinti lipolizę (riebalų apykaitą), kas padidina laisvųjų riebiųjų rūgščių koncentraciją; gliukozės lygio padidėjimas kraujyje; greitesnis pažeistų audinių gijimas (D.H. Wilmor, D.L. Kostill, 1997).

Įvairių šalių sportininkai pradėjo aktyviai naudoti STH ir STH kartu su anaboliniais steroidais, derinat su turtingu baltymais ir amino rūgštimis racionu, tikėdamiesi maksimalaus anabolinio poveikio ir sportinio darbingumo padidėjimo. Tokie eksperimentai tęsiasi ir šiais laikais. (o žmonės, skiriantys preparatus dažnai būna treneriai, komandos ar klubo draugai ir pan.). Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad dėtos didelės viltys į STH nepasiteisino. STH padidina raumens masės augimą, tačiau ne taip ryškiai kaip anaboliniai steroidai. Atliekant eksperimentus su gyvuliukais, taip pat nepastebėta STH privalumų, didinat ištvermę bėgime, lyginant su anaboliniais steroidais (I.Kondratyeva, 1988). Kadangi STH yra insulino antagonistas, sporte jo naudojimas derinamas kartu su insulinu.

Įdomi STH natūrali išsiskyrimo į kraują ir augimo faktoriaus chronologija. Kai tik sportininkas baigia treniruotę, kurios metu į kraują išsiskiria augimo hormonas, prasideda insulino sekrecija. Ši reakcija sukelia gliukozės kiekio kraujyje sumažėjimą ir atitinkamai – augimo hormono gamybą. Dar vieną kartą augimo hormono koncentracija padidėja naktį (apie 24 val., su sąlyga, kad prieš tai buvo apie 40 min. miego). Tokiu būdu sportininko organizme būna kelios augimo hormono koncentracijos bangos. Taip pat, STH sintezę galima suaktyvinti ir proteininiais papildais.

Naudojant STH sportininkams stebima hipofizio hiperfunkcija, akromegalija - susijusi su STH koncentracijos padidėjimu (plaštakų, pėdų ir veido kaulų padidėjimas), vidaus organų padidėjimas, raumenų ir raiščių silpnumas, kardiomiopatija, cukrinis (STH yra insulino antagonistas) diabetas ir arterinė hipertenzija.

Ne visai pasitvirtino ir gonadotropinio hormono (GTH) vartojimas sporte. Jis turėjo žymiai padidinti endogeninio testosterono koncentraciją kraujyje. Paties testosterono arba anabolinių steroidų veikimas pasirodė žymiai stipresnis. Sportininkai geriau renkasi labiau efektyvius anabolinius steroidus, ką patvirtina ir dopingo ekspertizės visame pasaulyje.

Adrenokortikotropinis (AKTH) – imituoja kortikosteroidų veikimą, tačiau ne taip stipriai, kaip to norėtų sportininkai.

Eritropoetinai (EPO) yra natūralūs hormonai, sintezuojami inkstuose. Esant sumažėjusiam deguonies parcialiniam slėgiui (pvz. aukštikalnių sąlygomis) eritropoetinas stimuliuoja eritrocitų susidarymą.

EPO – santykinai naujas preparatas, tačiau jis jau apie 10 metų naudojamas sporto šakose, kuriose reikalinga ištvermė (lengvoji atletika, dviračių sportas, slidinėjimas ir kt.). EPO naudoja ir kai kurie jėgos-greitumo sporto šakų atstovai norėdami pagerinti atsistatymą po alinančių treniruočių. Šie preparatai, kaip ir autohemotransfuzija (kraujo perpylimas) buvo uždrausti TOK, kaip priemonės, kurios dirbtinai padidina darbingumą.

Eritropoetinai buvo sukurti gydyti anemiją gydant ŽIV, atliekant chemoterapiją sergant inkstų nepakankamumu. Eritropoetino preparatai : epogen, erypo ir aranes JAV užima pirmąją vietą pagal pardavimus ligoninių sektoriuje. Jie leidžiami ampulėse po 2000, 3000, 4000 ir 10000 vienetų. Efektyvi dozė yra 50-300 vienetų 1 kg svorio. Naudojama ne daugiau šešių savaičių, efektas pasireiškia po dviejų savaičių vartojimo.

Teorinis EPO naudojimo sporte tikslas yra tas pats kaip ir autohemotransfuzijos – pagerinti deguonies transportą treniruočių proceso ir varžybų metu. Eksperimente su aukštos kvalifikacijos sportininkais buvo įrodyta, kad eritropoetino injekcijos padidina deguonies suvartojimą (MDS) ir tuo pačiu, padidina bėgimo ant takelio laiką, maksimalių mėgimo testų metu.

Sporto gydytojai tikėjosi EPO labai sėkmingai panaudoti atsistatymo tarp dviejų startų laikotarpyje, tačiau EPO, savo stimuliuojančiu raumenų augimą poveikiu ir energetiką niekaip negali prilygti anaboliniams steroidams ir psichostimuliatoriams.

Manoma, kad padidėjęs kraujo klampumas gali sukelti hiperkoaguliaciją, trombų susidarymą ir širdies nepakankamumą. Dviračių sporte žinomi atvejai, kai naudotas EPO preparatas sukėlė mirtį. Kai kurie specialistai mano, kad daugiau nei pusės vokiečių dviratininkų mirčių yra eritropoetinai. Ypač pavojingi eritropoetinai organizmui dehidratavus (pvz. sausoje, karštoje aplinkoje ir/ar ilgai vykstant varžyboms) – dviračių sportas, maratonas, slidinėjimas.

2002 Soltleiksičio Olimpinėse Žaidynės buvo atlikti platūs tyrimai, siekiant išaiškinti eritropoetinų ir jų analogų vartojimą ir buvo nustatyta eilė pažeidimų. OŽ metu eritropoetinai, savo skandalingumu, nustelbė visų kitų dopingų vartojimą. Kai kurie sportininkai vartojo preparatą darbepoetiną. Buvo skelbiama, kad šis preparatas turi apie 10 kartų didesnį farmakologinį poveikį nei jo analogai, žinoma, sportininkai, naudoję darbepoeiną, buvo diskvalifikuoti.

Eritropoetinai, autohemotransfuzija ir treniruotė aukštikalnėse turi panašų poveikį. Pirmieji du metodai uždrausti sporte o treniruotės aukštikalnėse kainuoja brangiai (kelionė, treniruočių metodikos pakeitimas, reikia padidinti medicininę ir pedagoginę sportininkų kontrolę). Šio metu kai kurie sportininkai naudoja žemo slėgio palapines. Toks sportininkas treniruojasi sau įprastoje aplinkoje, tačiau ilsisi palapinėje, kurioje kvėpuojamų dujų santykis yra panašus kaip aukštikalnėse.

Kalbant apie EPO poveikį – jis panašus, koks pasiekiamas treniruojantis aukštikalnėse, tačiau nusileidžia psichostimuliatorių ir anabolinių steroidų poveikiui.

Padidėjusi eritrocitų, hematokrito, hemoglobino koncentracija ir spalvinių parametrų pasikeitimai netiesiogiai nurodo į EPO vartojimą.