Inozinas ir sveikata

Šiuolaikinis sportas reikalauja ypatingų atletų pastangų. Nuolatinės sunkios treniruotės, varžybos, intensyvios kelionės, psichologinis stresas – kasdieniai iššūkiai tenkantys atletui.  Rezultatų siekiantys atletai nuolat ieško savo organizmo galimybių viršutinės ribos, šalia kurios pripažinimas, garbė, pasitenkinimas savimi. Tačiau čia pat, greta ir persitempimas, pervargimas, sužalota sveikata. Atletą galima palyginti su sportiniu automobiliu – kuris vienu atveju pergalingai pasieks finišą, o kitu – neįveikęs trasos riogsos šalikelėje su rūkstančiu perkaitusiu varikliu. Pagrindinis skirtumas tas, kad automobiliui suremontuoti naudojamos atsarginės detalės, o sportininkas už klaidas sumoka savo sveikata, kartais  ir negrįžtamai. Dėl šios priežasties patys sportininkai, jų treneriai ir gydytojai siekia ir nuolat ieško būdų kaip užtikrinti optimalų organizmo sistemų atstatymą po krūvių.  Ypatingas dėmesys šiame kontekste telkiamas  atleto “varikliui” – širdžiai.

Nuoseklių ir nuolatinių sportinių treniruočių įtakoje širdis teigiamai persitvarko – sustorėja miokardas, išsiplečia širdies kameros, sustiprėja širdies raumens susitraukimai, pagerėja miokardo aprūpinimas krauju, deguonimi, vyksta kiti fiziologiniai pokyčiai, vadinami kompensaciniais atleto širdies persitvarkymais. Tačiau  šie procesai riboti. Sportuojantys dažnai pasiekią šią ribą, kurią peržengus  jau gali vystytis patologija arba kitaip vadinama – širdies dekompensacija. Balansuojantiems ties šia riba būtina išlaikyti optimalias širdies funkcionavimo sąlygas, vengti nepalankių širdžiai faktorių tokių  kaip: elektrolitų disbalansas, miokardo išemija (nepakankama kraujotaka), hipoksemija (deguonies trūkumas), laktatacidozė (pieno rūgšties susikaupimas) ir daugelis kitų. Šių procesų profilaktikai bei širdies atsparumui padidinti naudojami  įvairūs preparatai, kurių sudėtyje yra  inozino.

Inozinas – tai endogeninis (natūraliai organizme sintetinamas) nukleozidas – inozino monofosfato pirmtakas. Šis junginys dažniausiai aptinkamas  organizmo ląstelėse, transportinėje RNR atsakingoje už genetinės informacijos pernešimą ribosomose, kurios  vykdo baltymų sintezę.  Inozinas  aktyviai dalyvauja ATF (adenosintrifosfato), svarbiausio organizmo energetinio substrato sintezėje. Inozinas taip pat stimuliuoja 2,3 difosfoglicerato sintezę, kuri yra būtina medžiaga deguonies pernešimui iš eritrocitų į raumenines ląsteles. Šių poveikių įtakoje pagerėja ląstelių metabolizmas įvairiuose organizmo audiniuose (širdies, skeleto  raumenys, nervinis audinys ir kt.) ypač veikiamuose nepalankių faktorių, tokių kaip: išemija, hipoksija arba pieno rūgšties susikaupimas. Yra duomenų, kad inozinas gerina širdies vainikinių kraujagyslių aprūpinimą krauju, padidina širdies ir skeleto raumeninių ląstelių atsparumą  deguonies trūkumui bei sustiprina širdies raumens susitraukimą. Inozino poveikyje mažėja išemijos sukeltų aritmijų pavojus, gerėja ląstelių regeneracija, intensyvėja nukleino rūgščių ir baltymų sintezė.

Inozinas skiriamas suaugusiems sergantiems širdies ligomis (išemine širdies liga, miokardo distrofija, miokardo infarktu, širdies ritmo sutrikimais sukeltai dėl širdies glikozidų vartojimo ir kt.). Kaip profilaktinė priemonė inozinas skiriamas  sportininkams bei  asmenims dirbantiems sunkų fizinį ir protinį darbą norint apsaugoti širdį nuo nepalankių faktorių bei pagerinti fizinį darbingumą.