Nutirpo sniegas. Jau matosi rugių želmenys. Kačiukais puošiasi blindės, atokaitoje pražysta šalpusnis. Jau galima atsigerti beržų ir klevų sulos. Palaukės beržyne jau teka sula. Lietuviai ją vertina nuo seno. Gerdami sulą, žmonės atsigaudavo po ilgos žiemos, jausdavo artėjantį pavasarį, bundančią gamta. Juk suloje gausu mūsų organizmui naudingų medžiagų.
Iš kur ši gamtos dovana?
Sula bėga pavasarį, kai dienoms ilgėjant ir saulei vis dažniau beriant savo šiltus spindulius, žemė ir visa, kas gyva, įšyla, atbunda po žiemos miego. Vidutinei temperatūrai pakilus iki 5-6 laipsnių ir šviečiant saulei, pradeda judėti, cirkuliuoti medžių šaknyse sukauptos skystosios maisto medžiagos, kurios kyla aukštyn kamienu į sprogstančius pumpurus. Pirmiausia įšyla tamsiakamieniai klevai – jų sula pradeda tekėti anksčiau nei baltaliemenių beržų, intensyviai sula teka 2-4 savaites. Iš vieno beržo galima pritekinti 100 ir daugiau litrų sulos.
Kiekvienam tikriausiai malonu atsigerti kovo sulos. Šis gėrimas – tarsi vaistas, padedantis iš organizmo pašalinti susidariusius akmenis, druskas, toksinus, šlakus. Sula padeda ir nuo inkstų akmenligės pabėgti. Anot mūsų senolių, ji pagerina sergančiųjų tuberkulioze, reumatu savijautą, stiprina organizmą, gerina medžiagų apykaitą. Suloje yra nemažai geležies, vario, kalio, kalcio, azoto, vario, fosforo, magnio, natrio, nikelio (plačiau apie kai kurias iš šių medžiagų, galite pasiskaityti čia). Be to, suloje yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, botulino, saponinų, fitoncidų. Organizmui po ilgos žiemos labai trūksta vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl toks „kokteilis” žmogui ypač naudingas. Gal todėl sula vertinama ne tik kaip gėrimas, bet ir kaip vaistas. Sulą patariama gerti nusilpusiems žmonėms, sergantiems angina, furunkulais, negyjančiomis opomis. Sulos kompresai dedami ant žaizdų, kaip kosmetinė priemonė sula naudojama veido vonelėms ruošti.
Sula – medžio kraujas. Kai žmogus duoda kraujo, medikai atsargiai įduria adatą ir laikosi griežčiausių higienos reikalavimų, nes tą kraują reikės perpilti kitam žmogui, kad jis pasveiktų ir galėtų toliau gyventi, dirbti. Taip ir medis. Leidžiant sulą būtina pasirūpinti, kad nepakenktume medžiui. Reikia išgręžti 4-5 cm gylio ir iki vieno centimetro pločio skylutę arčiau žemės, šiaurinėje kamieno pusėje, ir joje įtaisyti specialų lataką sulai surinkti.
Baigus leisti sulą, skylutę užkimšti mediniu kamščiu, užtepti moliu ar specialiu tepalu. Tai padės apsaugoti medį nuo ligų ir puvimo.
Sulos tekinimas turi senas tradicijas. Prieškario Lietuvoje sodiečiai iš beržų surinktą sulą supildavo į medines statinaites, įdėdavo naminės duonos, juodųjų serbentų lapų, įpildavo avižų ir raugindavo vėsiuose rūsiuose. Per vasario darbymečius išrūgusia sula malšindavo troškulį, pagirdydavo užklydusį pakeleivį ir patys gardžiuodavosi skaniu gėrimu, kuris nuovargį kaip ranka nuimdavo.
Ar sulos tekinimas nekenkia medžiui?
Medis, iš kurio tekinama sula, praranda daug maisto medžiagų. Todėl sulą reikėtų tekinti protingai, nežalojant medžių kamienų. Tokie medžiai auga lėčiau, trumpesnės jų šakos, smulkesni lapai, taigi sumažėja visas žaliasis paviršius, saulės energiją paverčiantis organine medžiaga. Tekinti sulą reikėtų iš menkesnių palaukės beržų ar beržynų, kuriuos numatoma iškirsti. Nereikėtų žaloti medžių parkuose, skveruose, bet kokiuose apsauginiuose želdiniuose.
Kaip laikyti sulą ilgesnį laiką?
Sula net po dienos kitos surūgsta. Norint ilgiau turėti gardaus gėrimo, senovės lietuviai sulą raugindavo. Užraugtą sulą su grūdais ir kitais priedais statinaitėse išlaikydavo 3-5 mėnesius. Geriausia ją konservuoti, žinoma, pasitariant su specialistais. Ir dar: šviežia arba gerai išlaikyta sula teikia švelnią atgaivą, padeda nesusirgti.
Beržų sula inkstams valyti
Inkstams valyti daugiausiai siekiant išvengti akmenų susidarymo tinka ir šviežia, ir parauginta beržų sula. Savaime suprantama, patogiausias laikotarpis tokioms procedūroms – pavasaris ir vasaros pradžia. Beržų sulą reikia gerti tris kartus per dieną po vieną stiklinę. Rytais beržų sula geriama dar nevalgius. Prieš vartojant beržų sulą rekomenduotina šiek tiek pašildyti. Tokio inkstų valymo ciklo trukmė – 30-40 dienų.
Straipsnį parengė vaistininkas Liudvikas Rulinskas
