Iš 24 žinomų aminorūgščių, kurios sudaro tūkstančius skirtingų baltymų kombinacijų, aštuonios laikomos nepakeičiamomis – leucinas, izoleucinas, valinas, metioninas, treoninas, lizinas, fenilalaninas ir triptofanas. Visų jų tam tikromis proporcijomis turi būti racione, nes žmogaus organizmas pats jų nepasigamina ir turi gauti su maistu. Jei nors vienos iš jų nėra arba trūksta, baltymų sintezė susilpnėja, arba sustoja. Tai ypač svarbu sportininkams – naujų raumenų statybos procesas tiesiog neįmanomas be aminorūgščių. Dėl tos pačios priežasties jų naudojimas labai svarbus vegetarams, kurie gauna „nepilnus“ augalinių aminorūgščių komplektus. Išaiškinta jog teigiamą poveikį daro ir atskiros aminorūgštys – „degina“ riebalus, gydo nuplikimą, impotenciją, atpalaiduoja stresinėse situacijose ir t.t. Kai kurios aminorūgštys, kurių organizmas pasigamina nepakankamai, pavyzdžiui argininas, laikomos pusiau nepakeičiamomis.
Aminorūgščių kompleksai sporte naudojami siekiant greitesnio atsigavimo po treniruotės (superkompensacija). Indeksas (pvz. Amino 2700) nurodo ne tik aminorūgščių koncentraciją porcijoje (2,7g), bet ir per kokį laiką jos bus pasisavinamos, tai ypač svarbu potreniruotinio anabolinio lango periodu. Mokslininkai nustatė, jog užgeriant aminorūgštis 7 procentų gliukozės tirpalu iškart po treniruotės (pvz. 1 valgomasis šaukštas gliukozės (14g) ištirpinama 200ml vandens ir šiuo tirpalu užgeriamos aminorūgštys), anabolizmo lygis gali pakilti 400% sekančioms 2 valandoms – o juk šito ir siekia atletai.
Aminorūgščių naudojimas pagerina ne tik raumenų augimą, jos skatina geresnį smegenų darbą, padeda greičiau gyti žaizdoms, gerina plaukų bei nagų būklę.
Per didelių amino rūgščiųkiekių neturėtų naudoti paaugliai (jiems geriau tiktų išrūgų baltymai), bei pagyvenę (virš 60m) žmonės. Kadangi per dideli aminorūgščių kiekiai apsunkina inkstų bei kepenų veiklą. Paaugliams ji dar galutinai nesusiformavusi, o pagyvenusių žmonių ji sulėtėjusi.