20 maratonų. 20 dienų. 20 mokyklų. Viena žinutė.
Gegužės 13-ąją prasidėjo išskirtinis 20 dienų žygis per Lietuvą. Jo sumanytojas ir iniciatorius Nerijus Buivydas išsikėlė tikslą, kuris daugeliui atrodytų sunkiai įveikiamas – per 20 dienų nubėgti 20 maratonų.
Tačiau šis iššūkis neapsiribojo vien sportiniu pasiekimu. Kiekvienas maratonas vedė į vis kitą Lietuvos mokyklą, kur Nerijus susitikdavo su mokyklų bendruomenėmis – administracija, mokytojais ir mokiniais. Šių susitikimų tikslas buvo ne skaityti paskaitas ar siūlyti gatavus sprendimus, o išgirsti pačius vaikus: kuo jie didžiuojasi savo mokykloje, kas jiems svarbu ir ką, jų nuomone, būtų galima keisti, kad mokyklose būtų gera augti ir mokytis.
„Šia akcija aš noriu pasakyti, kad mokiniai yra svarbūs mokykloje ir jų nuomonė yra svarbi. Todėl mes, suaugę, turime juos išgirsti ir atkreipti į tai dėmesį.“
Būtent dėl šios idėjos iniciatyva buvo pavadinta „Už laimingesnius vaikus mokyklose“.
Šiam išbandymui Nerijus ruošėsi pusantrų metų. Iki tol jis jau buvo įveikęs ne vieną maratoną, taip pat nubėgęs 101 kilometrą nuo Nidos iki Būtingės. Vis dėlto šis žygis kėlė visiškai kitokius iššūkius. Didžiąją maršruto dalį teko įveikti kelkraščiais, nuolat lydint pravažiuojančių automobilių triukšmui, oro taršai ir eismo pavojams.
Nepaisant to, Nerijus į startą stojo nusiteikęs optimistiškai. Kad organizmui nepritrūktų energijos, baltymų, angliavandenių, vitaminų ir mineralų, pasirūpino „Maistas Sportui“ komanda, lydėjusi bėgiką viso žygio metu.
Artimiausias dvidešimt dienų kiekvienas maratonas taps ne tik fizinės ištvermės išbandymu, bet ir proga kalbėtis apie tai, kaip kurti laimingesnę mokyklą vaikams.
1 diena (05 13)
Semeliškių gimnazija (Elektrėnų r.)
Pirmoji žygio diena prasidėjo kupina jaudulio, organizacinių rūpesčių ir nežinomybės. Tačiau vos pasiekęs Semeliškių gimnaziją Nerijus Buivydas pripažino – visi lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu.
Nors didžiojoje Lietuvos dalyje tądien lijo, jo maršrutą lydėjo saulė. Šiluma pareikalavo daugiau jėgų, tačiau tai nebuvo didžiausias rūpestis. Kur kas labiau Nerijus jaudinosi dėl kartu bėgusių vaikų.
Prie akcijos nuo pat pirmosios dienos prisijungė gausus būrys moksleivių. Vieni palaikė starto metu, kiti laukė finiše, o dalis pasiryžo kartu nubėgti ne vieną kilometrą. Kai kurie jaunieji bėgikai, vedami entuziazmo, pasirinko ilgesnę distanciją, nei iš tikrųjų buvo pasirengę įveikti.
Įveikęs pirmąjį maratoną, Nerijus pasiekė Semeliškių gimnaziją, kur mokyklos aktų salėje įvyko pirmasis susitikimas su bendruomene. Čia prasidėjo svarbiausia šios iniciatyvos dalis – atviras pokalbis apie tai, kaip vaikai jaučiasi savo mokyklose.
Pirmoji diena parodė, kad ši kelionė bus kur kas daugiau nei bėgimas.
Jau kitą rytą Nerijus išvyko į antrąjį maratoną – Daugų Vlado Mirono gimnazijos link.
2 diena (05 14)
Daugų Vlado Mirono gimnazija (Alytaus r.)
Antrąją žygio dieną Nerijų lydėjo dar daugiau bendrakeleivių. Visą maratono distanciją kartu įveikė trys bėgikai. Tarp jų buvo ir vienas Demokratinės mokyklos mokinį auginantis tėtis, kuriam tai tebuvo antrasis maratonas gyvenime.
Visi trys prisitaikė prie Nerijaus tempo ir lydėjo jį nuo starto iki finišo.
Likus trims kilometrams iki Daugų Vlado Mirono gimnazijos, prie bėgikų prisijungė 8–12 klasių mokiniai. Kartu su gimnazijos direktoriumi jie padėjo įveikti paskutinius kilometrus miestelio gatvėmis, kurias saugumo sumetimais buvo užtvėręs policijos ekipažas.
Mokykloje Nerijų pasitiko ne tik visa bendruomenė, bet ir vaikų tėvai. Tądien gimnazijoje buvo minima Šeimos diena, todėl finišas virto švente.
Po bėgimo vyko tradicinis susitikimas su mokiniais ir mokyklos bendruomene. Pokalbio metu daugiausia dėmesio skirta dviem temoms – bėgimui ir švietimui.
Šios dienos maratono metu Nerijus išbandė ir „Maistas Sportui“ papildus – „Voltage Energy“ batonėlius, o jėgas atstatinėjo „Vitargo Electrolyte“ gėrimu ir „BCAA Liquid“ skystomis aminorūgštimis.
Kitą dieną žygis tęsėsi Lazdijų rajono link – į Šventežerio mokyklą.
3 diena (05 15)
Šventežerio mokykla (Lazdijų r.)
Sekmadienio rytą, kai daugelis dar tik budo, Nerijus išlipo iš kemperio ir, pliaupiant lietui, pradėjo trečiąjį maratoną.
Jį į priekį vedė tas pats tikslas – kiekvienoje mokykloje priminti, kad vaikai gali jaustis laimingi, o pati mokykla gali būti kitokia.
Po vakarykščio masažo raumenys buvo spėję atsistatyti, todėl pirmoji distancijos pusė klostėsi sklandžiai. Lietus merkė bėgiką, pravažiuojantys automobiliai taškė vandenį nuo kelio, tačiau Nerijus ritmingai judėjo pirmyn.
Įveikus maždaug pusę maratono, lietus liovėsi. Trumpam sustojęs persirengti sausais drabužiais, jis netrukus vėl tęsė kelionę.
Artėjant prie finišo Nerijų pasitiko Seirijų kūno kultūros mokytojas su mokiniais. Netrukus prisijungė ir Šventežerio mokyklos mokytojai, direktorius bei mokiniai. Bėgikų būrį pasveikino ir buvęs sveikatos apsaugos ministras Juozas Galdikas.
Mokykloje svečių laukė trumpas filmas apie Šventežerį, o vėliau – ilga ir atvira diskusija. Joje kalbėta ne tik apie tai, kaip vaikai galėtų jaustis laimingesni mokyklose, bet ir apie visą švietimo sistemą bei abitūros egzaminus.
Dieną vainikavo dar viena šilta akimirka. Mokyklos valgyklos vedėja savo namuose pagamintais pietumis pavaišino Nerijų ir visą jo komandą.
Pavargęs, bet akivaizdžiai geros nuotaikos, Nerijus šį maratoną skyrė Donatui Montvydui.
„Šį maratoną skiriu Donatui Montvydui, kuris vakar puikiai pasirodė Eurovizijoje. Deja, negalėjau stebėti jo pasirodymo, tačiau girdėjau, kad jam sekėsi puikiai.“
4 diena (05 16)
Marijampolės „Ryto“ mokykla
Ketvirtasis maratonas tapo greičiausiu nuo žygio pradžios. Distancijai įveikti Nerijui prireikė 4 valandų ir 7 minučių.
Tokį rezultatą, pasak jo, lėmė ne tik gera savijauta, bet ir bičiulio pagalba. Šis dviračiu lydėjo Nerijų visos trasos metu, saugojo nuo automobilių ir leido didžiąją kelio dalį bėgti dešiniąja kelio puse asfaltu, o ne kairiąja kelkraščiu, kaip ankstesnėmis dienomis.
Greitesnis nei planuota tempas nustebino ir Marijampolės „Ryto“ mokyklos bendruomenę. Mokiniai jau buvo išbėgę pasitikti bėgiko, tačiau Nerijus su lydinčia komanda mokyklos kiemą pasiekė anksčiau nei jie tikėjosi.
Vis dėlto simbolinio finišo nepraleido – kartu su mokiniais ir mokyklos direktoriumi dar nubėgo 600 metrų stadiono taku.
Po bėgimo įvyko tradicinis susitikimas su bendruomene. Pasak Nerijaus, tai buvo viena giliausių diskusijų nuo žygio pradžios. Pokalbio metu kalbėta ne tik apie tai, kuo mokykla gali didžiuotis, bet ir apie sritis, kuriose dar galima tobulėti.
Nerijus pabrėžė, kad svarbiausia ne ieškoti kaltų, o kalbėtis.
„Mokyklose svarbu ne teisti ir ne kaltinti vieniems kitų, bet atvirai kalbėtis ir stengtis kartu – tiek mokiniams, tiek mokytojams spręsti iškylančias problemas.“
5 diena (05 17)
Prienų „Revuonos“ pagrindinė mokykla
Penktoji diena tapo rimčiausiu išbandymu nuo viso žygio pradžios.
Po vakarykščio rekordinio tempo maratono atrodė, kad ir šiandien viskas klostysis puikiai. Pirmąją distancijos pusę Nerijus kartu su žinomu ultrabėgiku Aidu Ardzijausku įveikė sparčiausiu viso žygio tempu.
Tačiau organizmas priminė savo ribas.
Įsibėgėjus maratonui stipriai ėmė skaudėti kelį ir pertemptus blauzdų raumenis. Maždaug dešimties kilometrų atkarpoje Nerijui teko kaitalioti bėgimą su ėjimu.
Nepaisant skausmo, jis pasiekė Prienų „Revuonos“ pagrindinę mokyklą. Paskutinius kilometrus lydėjo gausus mokinių būrys ir du policijos ekipažai. Finiše Nerijų pasitiko gėlės, sveikinimai ir gausus palaikymas.
Nors veide buvo matyti nuovargis, balsas išliko ramus.
„Šiandienos bėgimas man suteikė keletą naudingų pamokų, kurias turiu išmokti.“
Paklaustas, ką turi omenyje, Nerijus neslėpė, kad ateityje teks labiau tausoti save.
„Visų pirma, turiu bėgti lėčiau ir nepervertinti savo galimybių, visgi manęs laukia dar ne vienas maratonas. Maitinimo punktuose reikėtų taip pat elgtis ramiau ir tinkamai pasimaitinti. Neretai, skatinamas palaikymo komandos, stengiuosi greičiau sugrįžti į trasą, tačiau po trumpų atokvėpio minučių išvargusiems raumenims staigūs pagreitėjimai suteikia papildomo streso ir įtampos. Ir, galiausiai, turiu daugiau ilsėtis. Pirmosiomis dienomis vyravo pakili nuotaika, net ir nebėgant nuolat galvodavau apie bėgimą, derindamas įvairius organizacinius klausimus bei bendraudamas su žmonėmis. Po to net užmigti darosi sunku, nes galvoje būna pilna minčių. Miegu mažai ir atsibundu nepailsėjęs, todėl turiu daugiau laiko skirti sau ir poilsiui.“
6 diena (05 18)
Kauno Kazio Griniaus progimnazija
Šeštosios dienos rytą Nerijų į dar vieną maratoną išlydėjo Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokiniai. Po sudėtingos penktosios dienos jis spėjo atgauti jėgas ir, lydimas daugiau kaip dešimties bėgikų, pajudėjo gimtojo Kauno link.
Maršrutas buvo nelengvas, tačiau finišas atpirko visą nuovargį.
Kauno Kazio Griniaus progimnazijos stadione Nerijų pasitiko keli šimtai entuziastingai nusiteikusių mokinių. Jų ovacijos, plojimai ir džiaugsmas sukūrė atmosferą, kurią pats bėgikas palygino su svarbiausiomis sporto varžybomis.
„Jausmas toks, kaip Olimpinėse žaidynėse!“
Po finišo mokiniai noriai fotografavosi su Nerijumi, prašė autografų, bendravo ir dalijosi įspūdžiais.
Kaip ir kiekvieną dieną, sportinę kelionės dalį vainikavo susitikimas su mokyklos bendruomene. Pokalbio metu mokiniai pabrėžė, kad labiausiai vertina atvirą, nuoširdų ir žmogišką bendravimą mokykloje. Būtent tai, pasak jų, kuria saugią aplinką ir stiprina tarpusavio pasitikėjimą.
7 diena (05 19)
Plokščių mokykla (Šakių r.)
Septintoji žygio diena Nerijų atvedė į Plokščius – nedidelį miestelį Šakių rajone, kur po vienu stogu veikia ir darželis, ir mokykla.
Septyni maratonai jau buvo palikę ryškius pėdsakus – kojų skausmas tapo nuolatiniu palydovu. Tačiau nuovargis nepakeitė svarbiausio dalyko – nuo Nerijaus veido vis dar nedingo šypsena.
Jis džiaugėsi matydamas, kaip ši iniciatyva suvienija žmones. Kiekvienoje mokykloje apsilankymas tampa ne tik sportiniu įvykiu, bet ir bendruomenės švente, suburiančia vaikus, mokytojus ir tėvus.
Po kiekvienos dienos bėgimo, kai tik atsirasdavo galimybė, Nerijus jėgas atgaudavo masažais ir kokybišku poilsiu. Vitaminų bei mineralų balansą padėjo palaikyti maisto papildas „Multi Pro Plus“, kurį jis su šypsena vadino savo „Mendelejevo lentele“.
8 diena (05 20)
Eržvilko gimnazija (Tauragės r.)
Aštuntąją dieną didžiąją maratono dalį Nerijus bėgo vienas. Tik pirmuosius dvylika kilometrų kartu įveikė ištikimasis palydovas Rapolas, šiame žygyje atliekantis ir kemperio vairuotojo pareigas.
Šios dienos tikslas buvo Eržvilko gimnazija – viena iš dvidešimties mokyklų, sutikusių pakviesti mokinius atvirai pasikalbėti apie tai, kaip jie jaučiasi savo mokykloje.
Diskusijoje dalyvavo vos septyni mokiniai, tačiau mažesnė grupė turėjo ir privalumų.
Pasak Nerijaus, pokalbis buvo kur kas gilesnis ir atviresnis nei didesnėse auditorijose.
Nors apie sunkumus jis paprastai kalba nedaug, šįkart pripažino, kad penktosios dienos pasekmės vis dar jaučiamos. Kelio ir čiurnos skausmai neapleidžia, todėl kiekvienas kilometras reikalauja vis daugiau pastangų.
Tuo pat metu keičiasi ir mitybos įpročiai.
Be įprastų „Voltage Energy Cake“, „Vitargo“ gelių ir „Vitargo Electrolyte“ gėrimų, maršrute atsirado ir solidesni užkandžiai.
„Nubėgus pusės maratono distanciją, mano palaikymo komanda paruošia sumuštinukus, duoną su avokadu, viską sukrauna į lėkštę, o aš eidamas užkandžiauju, užsigerdamas vandeniu. Nestoju, nes nenoriu, kad atvėstų raumenys. Pavalgęs atiduodu lėkštę ir vėl pradedu bėgti.“
9 diena (05 21)
Žemaičių Naumiesčio gimnazija (Šilutės r.)
Devintąją dieną pajūrio vėjas tapo dar vienu iššūkiu. Didžiąją maratono dalį Nerijus įveikė vienas, o visos kelionės metu šalia liko tik ištikima palaikymo komanda – Rapolas ir Inga.
Jų darbas retai matomas, tačiau ne mažiau svarbus nei pats bėgimas. Jie rūpinasi Nerijaus maitinimu, fotografuoja, bendrauja su norinčiais prisijungti bėgikais, o vakarais atrenka nuotraukas ir vaizdo medžiagą spaudai.
Artėjant prie Žemaičių Naumiesčio pirmoji prie Nerijaus prisijungė jauna sportininkė, užsiimanti rankų lenkimo sportu. Nors tai visai kita sporto šaka, ji nepraleido progos palaikyti iniciatyvos bėgdama kartu.
Po kelių kilometrų pasirodė ir Nerijaus uošvis.
Galiausiai, likus vos porai kilometrų iki finišo, jų laukė maždaug trisdešimties mokinių būrys. Savo noru jie šeštadienį pasirinko praleisti ne namuose, o kartu su Nerijumi.
Šios dienos diskusiją bėgikas išskyrė kaip vieną produktyviausių.
Mokiniai drąsiai įvardijo ne tik tai, kuo didžiuojasi savo mokykloje, bet ir tai, ką norėtų keisti. Svarbiausia, kad mokyklos administracija į pastabas reagavo atvirai – nesigynė ir neieškojo kaltų, o klausėsi.
Kitą dieną laukė simbolinė riba – dešimtasis maratonas ir visa žygio pusiaukelė.
10 diena (05 22)
Klaipėdos Smeltės progimnazija
Dešimtosios dienos rytą pajūrį gaubė tirštas rūkas.
Į startą Nerijus stojo ne vienas – kartu bėgo trys „Vėtrungės“ klubo nariai. Vėliau skirtingose trasos vietose prie jų prisijungė dar daugiau bėgikų ir triatlonininkų.
Pirmuosius kilometrus komanda judėjo stabiliu tempu – vidutiniškai apie šešias minutes kilometrui. Toks greitis leido visą daugiau kaip 43 kilometrų distanciją įveikti maždaug per keturias su puse valandos.
Tačiau svarbiausia tądien buvo ne laikas.
Bėgant netrūko pokalbių, juoko ir istorijų apie maratonus. Visi džiaugėsi pasirinkę sekmadienio rytą praleisti ne namuose, o palaikydami prasmingą iniciatyvą.
Mažuose pakelės kaimuose žmonės su nuostaba stebėjo spalvingą bėgikų koloną. Vieni mojavo rankomis, kiti signalizavo automobiliais, skatindami bėgikus. Pasitaikė ir nepatenkintų vairuotojų, tačiau tai nė akimirkai nesugadino nuotaikos.
Nepaisant jau įveiktų daugiau kaip keturių šimtų kilometrų, Nerijus išliko toks pat atviras kiekvienam prisijungusiam žmogui. Jis domėjosi jų istorijomis, kalbėjosi, klausėsi ir nuoširdžiai bendravo.
Būtent žmogiškumą ir gebėjimą įsiklausyti jis laiko vienomis svarbiausių savybių ir santykyje su vaikais.
Įveikus apie dvidešimt kilometrų palaikymo komanda paruošė pietus – sumuštinius su lašišos užtepėle ir sūriu. Net valgydamas Nerijus nesustojo. Trumpą atokvėpį jis išnaudojo eidamas sparčiu žingsniu.
Vėliau rūką pakeitė kaitri saulė.
Kas keturis kilometrus palaikymo komanda sustodavo šalikelėje, paruošdavo vandens, vaisių, batonėlių ir gertuvę su „Vitargo“ gėrimu, pagamintu iš miežių krakmolo ir mineralų.
Stebino tai, kad tokį fizinį krūvį patiriantis žmogus valgė labai nedaug.
„Šiandien karšta. Nelabai norisi.“
Likus trylikai kilometrų prie bėgikų sustojo žurnalistų automobilis. Fotografui prireikė geresnio apšvietimo, todėl jis paprašė visų trumpam apsisukti ir kelis šimtus metrų pabėgėti atgal.
Nerijus nė akimirkai nesusierzino. Priešingai – paragino visus tai padaryti.
Saulei kylant vis aukščiau, pokalbiai pritilo. Buvo girdėti tik ritmingi žingsniai.
Tačiau tolumoje pasirodžius Klaipėdai vienas iš bėgikų sušuko:
„Namai jau čia pat!“
Tarsi gavę naują energijos pliūpsnį, visi paspartino tempą.
Likus dviem kilometrams iki Smeltės progimnazijos prie jų prisijungė mokyklos mokiniai. Netrukus pasirodė ir finišas.
Mokyklos kieme Nerijų pasitiko vadovai, kolegos, draugai ir visa bendruomenė. Pasiekęs dešimtąjį maratoną jis šypsojosi taip pat plačiai, kaip ir pirmąją dieną.
„Pusmaratonis įveiktas!“
Tai buvo ne tik juokas apie nubėgtą distanciją.
Tai buvo priminimas, kad įveikta pusė viso dvidešimties dienų kelio, o priešakyje dar laukė lygiai tiek pat maratonų.
11 diena (05 23)
Plungės „Ryto“ pagrindinė mokykla
Įprasta sakyti, kad sunkiausia įkopti į kalną. Tačiau Nerijui, įveikusiam pirmuosius dešimt maratonų, antroji kelionės pusė žadėjo būti dar sudėtingesnė.
Nors pusiaukelė jau buvo pasiekta, prieš akis dar laukė daugiau kaip 400 kilometrų. Pats Nerijus pripažino, kad su kiekviena diena jėgų lieka vis mažiau, o kiekvienas naujas maratonas pareikalauja vis daugiau fizinės ir emocinės ištvermės.
Vis dėlto vienas dalykas nesikeitė nuo pat pirmosios dienos – jo optimizmas ir valia.
Šiandien teko kovoti ne tik su 47 kilometrų distancija, bet ir su kaitria saule. Nepaisydamas nuovargio, Nerijus sėkmingai pasiekė Plungės „Ryto“ pagrindinę mokyklą.
Šį kartą jį lydėjo ne tik ištikimoji palaikymo komanda – Rapolas ir Inga. Prie žygio prisijungė ir „Demokratinės mokyklos“ kolegos, dar iš vakaro atvykę į Klaipėdą tam, kad visą dieną būtų šalia.
Kartais net ir trumpa bendrakeleivių draugija tampa svarbiausia motyvacija judėti pirmyn.
12 diena (05 24)
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija
Dvyliktąją dieną Nerijus pasiekė Mažeikius.
Nors tai buvo lėčiausias maratonas nuo žygio pradžios, nuotaika buvo geresnė nei dieną prieš tai.
„Šiandien buvo lėčiausias mano įveiktas maratonas, tačiau nuotaika yra geresnė nei vakar.“
Po ankstesnės dienos bėgimo traumuota čiurna buvo taip ištinusi, kad ryte beveik neleido pajudėti. Vis dėlto didžiausias rūpestis buvo ne skausmas.
Nerijus prisipažino labiausiai nenorėjęs, kad mokiniai matytų jį šlubuojantį.
„Nenorėjau, kad mokiniai mane matytų šlubuojantį. Noriu, kad bėgimas jiems asocijuotųsi, visų pirma, su sveiku gyvenimo būdu, o ne su traumomis.“
Didžiąją trasos dalį jis įveikė vienas.
Kaip ir ankstesnėmis dienomis, šalia buvo Rapolas ir Inga. Jie rūpinosi maitinimu, padėdavo įveikti trumpesnes atkarpas ir nuolat palaikė bėgiką.
Artėjant prie Mažeikių tradiciškai pasitiko mokiniai. Lydimi policijos ekipažo, jie kartu su Nerijumi nubėgo paskutinius kilometrus iki Merkelio Račkausko gimnazijos, kur laukė dar vienas susitikimas su bendruomene.
13 diena (05 25)
Aukštelkės mokykla (Šiaulių r.)
Tryliktojo maratono dieną Nerijui kompaniją palaikė švietimo politikas ir aistringas bėgikas Albertas Lakštauskas.
Artėjant prie finišo prie jų prisijungė dar dvi bėgikės, kurias įkvėpė pati akcijos idėja.
Aukštelkėje bėgikus pasitiko gausus būrys mokinių, mokytojų ir mamų. Visi jie dalyvavo susitikime, kuris šį kartą vyko ne salėje, o lauko klasėje.
Ši mokykla Nerijui buvo gerai pažįstama.
Anksčiau čia jau buvo įgyvendinti bendri projektai, skirti demokratinio ugdymo principams stiprinti. Todėl jis galėjo palyginti pokyčius.
Pasak Nerijaus, Aukštelkės mokykloje vaikai jaučiasi laisvesni, drąsiau reiškia savo nuomonę, o aktyvų vaidmenį mokyklos gyvenime atlieka ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai.
Mokyklos valdymas grindžiamas demokratiniais principais – sprendimus kartu priima tiek vaikai, tiek mokytojai.
Kitą dieną žygis tęsėsi į Naisius.
14 diena (05 26)
Naisių pagrindinė mokykla
Keturioliktąją dieną Nerijus įveikė dar vieną maratoną ir pasiekė Naisių pagrindinę mokyklą.
Šį kartą starto linijoje kartu stojo net septyni bėgikai. Pirmuosius kilometrus juos dviračiu lydėjo Šiaulių rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Judita Šertvytienė.
Vienas ryškiausių šios dienos herojų buvo Artūras.
Iš pradžių jis planavo nubėgti tik pusmaratonį. Tačiau pasiekęs šią ribą nusprendė nesustoti ir kartu su Nerijumi įveikė visą distanciją. Galiausiai jo dienos rezultatas siekė net 44 kilometrus, nors pirmąjį savo maratoną jis buvo suplanavęs tik rudenį vyksiančiame Vilniaus maratone.
Paklaustas apie savijautą, Nerijus neslėpė, kad sausgyslių uždegimas vis labiau apsunkina kiekvieną žingsnį.
„Tai neleidžia man atsipalaiduoti ir laukti rytojaus. Neramu, kad situacija dar labiau neblogėtų.“
Tačiau vos pokalbis pakrypo apie pačią mokyklą, nuotaika akivaizdžiai pasikeitė.
Nerijus ypač šiltai kalbėjo apie Naisius.
„Tai gražus, saugus, kultūringas kaimelis. Būdamas čia supratau, kad norėsiu čia dar kartą sugrįžti su savo šeima.“
Ir pati diskusija buvo kitokia nei įprastai.
Šį kartą klausimus uždavinėjo ne Nerijus. Patys mokiniai buvo puikiai pasiruošę, aktyviai domėjosi tiek jo patirtimi, tiek viso žygio idėja.
Kitą dieną laukė Aukštaitija ir Panevėžys.
15 diena (05 27)
Panevėžio „Vyturio“ progimnazija
Penkioliktasis maratonas Nerijų atvedė į Panevėžį.
Visą distanciją kartu įveikė panevėžietis Eugenijus. Prisijungti jį paskatino Artūras, kuris dieną prieš tai pirmą kartą savo gyvenime kartu su Nerijumi nubėgo maratoną.
Panevėžyje bėgiką pasitiko itin gausi minia.
Nerijus prisipažino, kad sutikimas priminė tai, ką prieš kelias dienas buvo patyręs Kaune. Jo laukė mokiniai, mokytojai, savivaldybės atstovai, o paskutinius kilometrus kartu bėgo ir buvęs garsus maratonininkas, dabar miesto tarybos narys Arūnas Balčiūnas.
Tačiau didžiausią įspūdį šį kartą paliko ne pats finišas.
Diskusijos metu pokalbis netikėtai pakrypo apie mokytojus.
Patys mokiniai buvo paklausti, kas jiems mokykloje labiausiai patinka.
Daugelio atsakymas buvo labai panašus.
„Pirmą kartą diskusija mokykloje nukrypo į mokytojus – mokiniai patys paklausė, kas jiems mokykloje patinka. Ir daugelis jų atsakė – laimingi vaikai ir bendravimas su jais.“
Tai buvo dar vienas priminimas, kad stipri mokykla pirmiausia kuriama santykiais.
Kitą dieną Nerijus pajudėjo Biržų link.
16 diena (05 28)
Biržų „Saulės“ gimnazija
Po penkioliktosios dienos maratono Nerijus pateko į patyrusio kineziterapeuto ir buvusio maratonininko Arūno Balčiūno rankas. Reabilitacinės procedūros padėjo bent iš dalies atgauti jėgas, todėl kitą rytą jis stojo prie šešioliktojo maratono starto.
Šį kartą vienas bėgti neteko. Į trasą kartu leidosi Linas, Marius ir Rytis.
Pasak Nerijaus, būtent bendrakeleivių palaikymas neleido pasiduoti sunkiausiomis akimirkomis.
„Negalėjau pasiduoti silpnumo akimirkoms, kai šalia manęs bėgo dar trys vyrai.“
Kaip ir ankstesnėmis dienomis, didžiausiu varžovu tapo ne kilometrai, o karštis. Kaitri saulė pareikalavo daug jėgų, tačiau vakare Nerijus pasiekė Biržus.
Mieste jų laukė net du policijos ekipažai ir specialiai užtvertos gatvės.
Vis dėlto ši diena išsiskyrė dar viena detale. Pirmą kartą per šešiolika žygio dienų paskutinių kilometrų kartu nebėgo nė vienas mokinys.
Nepaisant to, gimnazijoje jau laukė keli mokiniai, kurie prisijungė prie tradicinės diskusijos.
Kadangi lankytasi vyresniųjų klasių gimnazijoje, pokalbio tema natūraliai pakrypo apie mokymosi krūvį.
„Kadangi šiandien lankėmės gimnazijoje, kurioje mokosi vyresnių klasių moksleiviai, dominavo temos apie didelį mokslų krūvį. Mokiniai pastebėjo, kad mokyklos aplinka ir koridoriai yra gana niūrūs, todėl norėtų, jog jie būtų jaukesni ir labiau primintų namų aplinką.“
Po apsilankymo pas medikus Nerijus nakčiai apsistojo gamtos apsuptyje – kemperyje. Ryte jo laukė dar vienas maratonas.
17 diena (05 29)
Panemunėlio pagrindinė mokykla (Rokiškio r.)
Iki žygio pabaigos buvo likę vos keturi maratonai.
Tačiau nuovargis nė kiek nemažėjo. Priešingai – dabar Nerijui teko kovoti ne tik su kilometrais ir skaudančiomis kojomis, bet ir su vis labiau alinusia kaitra.
Pirmąją distancijos pusę kartu įveikė Saulius. Vėliau jis apsisuko ir grįžo prie savo automobilio, o Nerijus vienas tęsė kelią Panemunėlio link.
Jėgas padėjo palaikyti vanduo, „Vitargo Electrolyte“ gėrimas, bananai, sumuštiniai ir energetiniai geliai.
Kaip jau buvo tapę gražia tradicija, miestelio prieigose Nerijų pasitiko mokiniai. Jie kartu nubėgo paskutinius kilometrus iki mokyklos.
Vis dėlto šį kartą diskusija klostėsi kiek kitaip.
Mokiniai buvo santūrūs, mažai iniciatyvūs ir sunkiau įsitraukė į pokalbį.
Kartais ir tai tampa svarbia patirtimi – ne kiekvienoje bendruomenėje atviram dialogui prireikia tiek pat laiko.
Po šios dienos Nerijui liko vos trys maratonai.
18 diena (05 30)
Alantos gimnazija (Molėtų r.)
Pirmadienio vakarą, kalbantis su Nerijumi, jis kaip tik ruošėsi trumpam atsigaivinti ežere, o vėliau – pailsėti prieš dar vieną ankstyvą rytą.
Kitą dieną jo laukė jau aštuonioliktasis maratonas iš eilės.
Kiekvieną rytą prisiversti iš naujo stoti prie starto darėsi vis sunkiau.
Pasak Nerijaus, motyvacijos šaltinis liko vienas – vaikai.
Mintis apie juos padėdavo įveikti tiek fizinį skausmą, tiek emocinį nuovargį.
Didelę reikšmę turėjo ir žmonės, kurie netikėtai prisijungdavo pakeliui.
Šį kartą, bėgant Anykščių link, Nerijų pusiaukelėje pasitiko pažįstama pora iš Vilniaus. Jie nusprendė dalį kelio įveikti kartu.
Artėjant prie Alantos gimnazijos bėgiką lydėjo mokiniai ir Alantos seniūnas Aidonas Užubalis, važiavęs dviračiu.
Po susitikimo mokykloje Nerijus pasidalijo įžvalga, kuri per visą žygį ėmė ryškėti vis aiškiau.
Mažesnių miestelių mokyklose, jo nuomone, stipriau jaučiamas bendruomeniškumas ir nuoširdus tarpusavio bendravimas.
Alantos gimnazija tapo dar vienu to pavyzdžiu.
Jis taip pat pasidžiaugė, kad mokyklos administracija įsiklauso į mokinių siūlymus. Viena iš vaikų iniciatyvų – mokykloje atsiradę sėdmaišiai – tapo paprastu, bet iškalbingu pavyzdžiu, jog mokinių balsas čia yra girdimas.
Iki finišo liko vos du maratonai.
Pasak Nerijaus, artėjanti pabaiga jau buvo juntama ne tik fiziškai, bet ir emociškai – vis stiprėjo pakili nuotaika, kuri skatino judėti pirmyn.
19 diena (05 31)
Pabradės „Žeimenos“ gimnazija
Priešpaskutinę dieną prie Nerijaus prisijungė gausus būrys bėgikų.
Galbūt jų draugija, o gal vadinamasis „antras kvėpavimas“ lėmė, kad šį maratoną jis įveikė greičiau nei ankstesnius.
Likus penkiems kilometrams iki finišo bėgikus pasitiko abiejų Pabradės gimnazijų – „Ryto“ ir „Žeimenos“ – mokiniai.
Nerijų nustebino jų ryžtas.
Karštą dieną jie nubėgo beveik penkis kilometrus, todėl, pasak jo, tai buvo vieni sportiškiausių mokinių, sutiktų viso žygio metu.
Diskusija vyko „Žeimenos“ gimnazijoje, kur ugdymas vyksta lenkų ir rusų kalbomis.
Pokalbis buvo atviras ir produktyvus.
Tačiau svarbiausia buvo ne tai.
Nerijus dar kartą įsitikino, kad skirtinguose Lietuvos regionuose vaikai kalba apie labai panašius dalykus.
Per didelis mokymosi krūvis, įtampa ir stresas buvo problemos, kurias jis girdėjo beveik kiekvienoje mokykloje.
Rytojaus laukė paskutinis maratonas.
Jau kitą dieną Europos aikštėje Vilniuje turėjo įvykti žygio finišas.
20 diena (06 01)
Vilniaus Demokratinė mokykla
Dvidešimt dienų.
Dvidešimt maratonų.
Ir paskutinis finišas.
Kepinant saulei Nerijus Buivydas, pavargęs, bet laimingas, pasiekė Vilniaus Europos aikštę.
Čia jo jau laukė kolegos, mokiniai, šeima ir Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Dvidešimt dienų trukęs žygis baigėsi.
Tačiau pagrindinė jo žinia liko gyva.
Kiekviename aplankytame mieste, kiekvienoje mokykloje ir kiekviename pokalbyje buvo kalbama apie tą patį – kad vaikai turi būti girdimi, o mokykla gali tapti vieta, kurioje gera augti.
Atsisveikindamas Nerijus kreipėsi į visus, kurie buvo šios kelionės dalimi.
„Ačiū visiems atėjusiems, kartu bėgusiems, prie kompiuterių palaikiusiems, mokyklose diskutavusiems ir siekiantiems, kad Lietuvoje gyventi ir mokytis būtų gera.“
Po dvidešimties maratonų atėjo metas poilsiui.
Tačiau kartu – ir naujų idėjų pradžiai.
Linkime Nerijui gerai pailsėti ir laukiame kitų jo žygių.
