Stresoriai

Kalbant apie fizinį krūvį ir jo vietą žmogaus gyvenime, reikia pažymėti, kad evoliucijos eigoje visos organizmo sistemos buvo veikiamos fizinio krūvio, prie jo prisitaikė. Normaliam visų organizmo sistemų darbui reikalingas fizinis krūvis – jo metu išsiskiria endorfinai (vadinami džiaugsmo hormonai), jis stimuliuoja augimo hormono (svarbaus atsistatymui) gamybą ir pan. Pakankamai jo negaudamos organizmo sistemos praranda sugebėjimą funkcionuoti optimaliai ir atitinkamai reaguoti į išorės dirgiklius (stresorius – įtampą, grėsmę, fizinį apkrovimą ir pan.).

Evoliucijos procese žmogaus organizme išsivystė universalus reakcijos mechanizmas į aplinkos dirgiklius – adrenalino (antinksčių šerdinės dalies hormonas) išsiskyrimas į kraują, kuris vaidina lemiamą vaidmenį organizmui prisitaikant prie nepalankių aplinkos sąlygų. Adrenalinas susiaurina periferines kraujagysles (oda, paodis, virškinimo sistema, gleivinės) ir praplečia centrines (smegenų, širdies, inkstų, skeleto raumenų) kraujagysles. Įvyksta kraujotakos centralizacijos fenomenas – puikus apsisaugojimo būdas nuo nukraujavimo, peršalimo, perkaitimo ir t.t.

Padidėja nervų sistemos tonusas, įsitempia raumenys. Galima sakyti, kad organizmas pereina į „parengties“ būseną. Reakciją į bet kokį stresorių yra universali – vienodai (su tam tikrais ypatumais) reaguojama tiek į fizinį dirginimą (šiluma, šaltis, fizinis krūvis) tiek į psichologinį, emocinį ar sensorinį (triukšmas, garsi muzika, ryški, mirganti šviesa ir pan.) dirginimą, nors reakcijos į konkrečius dirgiklius ir turi tam tikrus, tik joms būdingus ypatumus.

Taigi, visi dirginimai gali būti laikomi stresoriais. Įprastomis aplinkybėmis organizmas susidoroja su sunkumu ir vėl grįžta į normalią būklę. Tačiau kas įvyksta jeigu dirgiklis veikia ilgai ar/ir susideda keli stiprūs ilgi dirgikliai. Tokiu atveju organizmas „perengties“ būklėje išlieka pastoviai bei palaipsniui praranda galimybę normaliai reaguoti į aplinką ir normaliai sureguliuoti organizme vykstančius procesus. Pastoviai kraujo plazmoje išlieka didesnis adrenalino, isulino ir kitų hormonų kiekis, mažėja audinių receptorių jautrumas šiems hormonams. Auga kūno svoris. Širdis, nervų sistema ir kiti organai dirba intensyviau, o tai sukelia jų pervargimą. Palaipsniui gali išsivystyti nervinis išsekimas, įvairios širdies ir kitokios ligos. Šiuo metų visame pasaulyje labai didėja, taip vadinamo „metabolinio sindromo“ susirgimo atvejų, kuris siejamas su padidėjusiu gyvenimo tempu. Terminas „metabolinis sindromas“ reiškia padidėjusį atsparumą insulinui, hiperinsulinemiją (padidėjusį insulino kiekį kraujo plazmoje), tolerancijos gliukozei sutrikimus. Metabolinį sindromą neretai lydi visa eilė, jam būdingų, sutrikimų, tokių kaip arterinė hipertenzija, antro tipo cukrinis diabetas, išeminė širdies liga, dislipidemija ir hiperlipidemija, taip pat abdominalinis (juosmeninės dalies) nutukimas ir hiperurikemija (jei šlapimo rūgšties koncentracija kraujo plazmoje yra 500 mcmol/l (8,5 mg/100 ml) arba didesnė), galisiai ties penkesdešimtaisiais gyvenimo metais žmogus serga 6-8-iomis, rimtomis, tarpusavyje susijusiomis ligomis.

Pojūčiai streso sąlygomis yra apgaulingi. Iš pradžių, stresas aktyvuoja visų organizmo sistemų darbą, žmogus jaučiasi energingiau, jo judesiai tampa greitesni ir energingesni – jis jaučiasi stipresnis, šviesesnio proto, kūrybingesnis. Tačiau tai apgaulinga būsena, kadangi organizmui toks „pagyvėjimas“ labai brangiai kainuoja. Ypač intensyvus stresas gali kainuoti net gyvybe.

Grįžtant prie fizinio krūvio reikia pažymėti, kad jis yra vienas iš didžiausių dirgiklių ir su juo reikia elgtis atsargiai. Neretai galima išgirsti sakant, kad žmogus atėjo į sporto klubą „išsikrauti“ po įtemptos darbo dienos, vadinasi jis nuo pat įžengimo į treniruoklių, aerobikos salę ar baseiną pasirengęs atliktį intensyvų (dažniausiai gerokai per didelį organizmo funkciniam pajėgumui) fizinį krūvį. Toks krūvis netik nepadeda atsistatyti, bet ir rimtai kenkia sveikatai. Nors pats žmogus ir sako, kad jaučiasi gerai (karta atėjusio sportuoti jauno žmogaus kraujospūdis buvo 115/205, o jis pats tvirtino, kad jaučiasi puikiai).

Sudėjus visus dienos dirgiklius – stresą darbe, fizinį krūvį, ilgalaikius statinius (sėdėjimas, stovėjimas ir pan.) apkrovimus, plius nesubalansuotą mitybą bei darbo-poilsio režimo dėsningumų nesilaikymą asmuo kasdien balansuoja ant sveikatos griuvimo ribos. Atsiranda nervingumas, dirglumas, pradeda skaudėti krūtinės plote, apatinė nugara, pečių juosta, gali pradėti kamuoti migreniniai galvos skausmai ir kt.

Daugelį minėtų problemų galima žymiai sumažinti ar net visai panaikinti tinkamai sportuojant.

Pastaruoju metu susikūrė ir veikia daug sportinių ar bendrojo fizinio aktyvumo klubų, kuriuos lanko daug žmonių, dažniausiai stambiausiuose miestuose bei kurortuose. Plintant šiems judėjimams, kyla vis daugiau problemų, susijusių su fizinio krūvio adekvatiškumu asmens būklei. Tikėdami, jog fizinis aktyvumas yra panacėja, t. y. vaistas nuo visų ligų, praktiškai nederindami jo sunkumo su sveikatos būkle, žmonės dažnai pajunta, jog sveikatos problemos paaštrėja. Statistiškai pagrįstas tvirtinimas, jog fiziškai neaktyvūs asmenys serga dažniau ar jų amžius yra trumpesnis, nereiškia, jog bet koks fizinis aktyvumas šį sergamumą sumažina. Padėti gali tik sveikatos būklę atitinkantis fizinis aktyvumas, t. y. individualus fizinis krūvis.

Bene labiausiai paplitusios problemos visuomenėje yra sąnarių skausmai ir širdies ligos. Esant rimtam sutrikimui padėti išspręsti problemą yra gydymo įstaigų paskirtis. Tačiau, jeigu žmogus yra santykinai sveikas, atsikratyti skausmų sąnariuose, raumenyse ar sustiprinti širdies-kraujagyslių sistemą galima ir pačiam. Pats paprasčiausias ir lengviausiai prieinamas būdas tai padaryti yra sportuoti savarankiškai ar sporto klube. Tačiau fizinis krūvis turi būti ne bet koks. Pirmiausiai derėtų atlikti funkcinės diagnostikos tyrimą (širdies tyrimas su krūviu), kraujo tyrimus, pasikonsultuoti su gydytoju. Tik tinkamai parinktas krūvis gali atnešti laukiamus rezultatus. Tačiau planuojant krūvį, parenkant tinkamą pratimų atlikimo techniką reikia žinoti ne tik, kaip tai veikia raumenų-raiščių sistemą, bet ir apskritai, visą organizmą. Įvertinti fizinio krūvio vietą konkretaus žmogaus kasdienėje darbinėje veikloje.

Visos neigiamos emocijos, dideli psichologiniai bei fiziniai krūviai pasireiškia raumenų fleksorių (lenkėjų) aktyvumu – žmogus susikūprina, galva ir pečiai atsikiša pirmyn, kojos palinksta per kelius. Formuojasi raumenų disbalansai, kurie ilgainiui keičia judesio stereotipą – judesiai tampa energetiškai neekonomiški, perkraunami tam tikri sąnariai, raumenys, raiščiai – atsiranda uždegimai, o žmogus jaučia skausmą, raumenų silpnumą, kenčia nuo judesio amplitudės sumažėjimo.

Kiekvienas lokalus dirginimas (posturaliniai – pozos perkrovimai, traumos) pirmiausiai sukelia refleksinį atsaką atitinkamame segmente. Stebimas lokalus odos jautrumo padidėjimas (hiperalgezija), raumenų įtampa, susiformuoja antkaulio, raumenų, sausgyslių skausmingi taškai (trigeriniai taškai – TT), judesio amplitudės apribojimai (sumažėjimas) ir atitinkamo segmento ar vidaus organo disfunkcija (sutrikimas).

Tačiau refleksinės reakcijos neapsiriboja vienu segmentu. Tai galima pastebėti judėjimo sistemos reakcijose į įvairias perkrovas. Pavyzdžiui dviejų stuburo slankstelių judesio pakitimai (amplitudės sumažėjimas ar padidėjimas) sukelia daugelio segmentų stuburo tiesiamųjų raumenų įtampą – tai vyksta kaip grandininė reakcija. Kiekvienas pažeidimas periferijoje sukelia centrinę reakciją (galvos smegenyse), kuri, savo ruoštu, įtakoja judesio stereotipo pasikeitimą – tai organizmo bandymas tausoti, apsaugoti pažeistą struktūrą. Tokiu būdu formuojasi pakitęs, ydingas judesio stereotipas, kuris ir pats dar pagilina problemą (visi kasdieniai judesiai – eisena, laikysena, rašysena – pagrįsti dinaminiu arba judesio stereotipu. Jis nėra įgimtas, o susiformavęs gyvenimo eigoje įgimtų besąlyginių refleksų pagrindu). Pakitęs judesio stereotipas gali išlikti net ir po sėkmingo gydymo, pašalinus jį sąlygojusį periferinį procesą (pavyzdžiui sugijus traumai). Reikia pažymėti, kad visais šiais atvejais atsiranda skausminis komponentas – atsiranda raumenų dirginimas arba slopinimas (tai turi lemiamą reikšmę laikysenos deformacijoms susidaryti), susiformuoja skausmingi taškai (trigeriniai taškai), padidėjusio odos jautrumo zonos, vazomotorinės reakcijos (susiaurėja kraujagyslių spindis), visa tai per centrines struktūras (centrinę nervų sistemą) gali veikti kvėpavimą (pavyzdžiui sutrumpėjęs mentės keliamasis raumuo ryškiai neigiamai įtakoja krūtinės ląstos ekskursiją, tuo pačiu ir audinių kvėpavimą), kraujotaką (manoma kad apie pusę darbo palaikant kraujotaką atlieka skeleto raumenys), virškinimą. Be to skausminis dirginimas sukelia žymų stresą – žmogus tampa nervingesnis ir dirglesnis.

Pasyvias judesio amplitudes galima atstatyti masažu (ir kitomis fizioterapinėmis priemonėmis), o aktyvų, valingą judesį – tinkamai parinktais fiziniais pratimais.

Žymių pasaulyje manualinės medicinos autoritetų (K.Lewit, J.Sachse, V.Janda) manymu apie 70 proc. visų skausmų susiję su raumenų-raiščių sistema. Reiškia daugelio lėtinių ar ūmių skausmų galima atsikratyti tinkamai parinkus fizinius pratimus, suderinus juos su masažu, pakoregavus mitybą, bei apgalvojus darbo-poilsio režimą.

Taigi didelę panašių problemų dalį galima sėkmingai spręsti naudojant įvairias fizioterapines priemones (masažą, įvairius elektroterapijos metodus, šilumos bei šalčio procedūras ir kt.) derinant su fiziniais pratimais.

Fizinis krūvis yra stiprus dirgiklis, o judamasis aparatas – sudėtinga sistema (vien griaučių raumenų yra apie 600). Nesportuokite atmestinai, domėkitės kas vyksta su jumis, klauskite trenerių apie fizinius pratimus ir jų poveikį. Žmogaus organizmas yra vientisa, sudėtinga funkcinė sistema, treneriui būtina pakankamai gerai žinoti audinių ir vidaus organų sistemų sandarą ir funkciją, bei tinkamai įvertinti atsakomąsias organizmo reakcijas.