IMUNITETAS

Straipsnio autorius: EGIDIJUS TUTKUS (Lietuvos Olimpinio Centro kineziterapeutas)

Imuninė sistema yra organizmo apsaugos mechanizmas. Ji saugo nuo patogeninių organizmų ir virusų invazijos ir kartu su nespecifinės apsaugos organizmo mechanizmais palaiko normalią ir pastovią organizmo būseną. Imunitetas sporte – opi tema. Sportininkas patiria ribinius fizinius, psichologinius emocinius ir kitus krūvius, tai neigiamai veikia imuninę sistemą. Sportininkai yra viena iš labiausiai sergančių žmonių kategorijų. Didelė hipotalamo-hipofizio-antinksčių funkcijos aktyvacija kortikosteroidinių hormonų ir kitų aplinkybių poveikyje vystosi antrinis imuniteto nepakankamumas arba imunosupresija.

Ilgalaikis intensyvus fizinis krūvis sukelia žymų seilių ir kraujo fermento lizocimo aktyvumo sumažėjimą. Intensyvūs vienkartiniai ir daugkartiniai krūviai mažina humoralinį imunitetą. Žymiai sumažėja fagocitozinis leukocitų aktyvumas nepriklausomai nuo sportininko lyties ar amžiau, tačiau jaunų sportininkų labiau.

Intensyvių fizinių krūvių metu imunoglobulinų A, G, M koncentracija kraujyje ir seilėse sumažėja. Reikia pažymėti kad pakitimai ryškesni sportininkų kurie specializuojasi ciklinėse sporto šakose su išreikštu ištvermės komponentu bei pasiekę didelį meistriškumą lyginant su pradedančiaisiais sportininkais. Lygiagrečiai kraujyje sumažėja normalių antikūnų, reaguojančių į infekcijos sukėlėjus, koncentracija. Literatūroje yra aprašytas „imuniteto praradimo“ fenomenas ekstremalų sportinių krūvių metu. Vienkartiniai ir pasikartojantys vidutinio intensyvumo krūviai didina kraujo imuninį reaktyvumą.

Didelio intensyvumo krūviai stipriai mažina ir ląstelinį imunitetą. Sumažėja absoliutus ir santykinis T-limfocitų kiekis periferiniame kraujyje, sutrinka jų metabolizmas ir funkcinis aktyvumas. B-ląstelių funkcija pakinta mažiau nei T-ląstelių.

Didelio intensyvumo, ilgai trunkančio fizinio darbo metu galima išskirti keturias imuninės sistemos reakcijos fazes į krūvį: aktyvacija, kompensacija, dekompensacija, atsistatymas.

Pirmajai fazei budingas IgM, IgG, IgA ir natūralių antikūnų kiekio padidėjimas. Antroje fazėje labiausiai pasireiškia imuninės sistemos rezervinės galimybės. Nežiūrint didelio fizinio krūvio intensyvumo kai kurių imunoglobulinų kiekio sumažėjimas yra kompensuojamas kitų imunoglobulinų kiekio padidėjimu. Trečiąjai fazai būdingas visų imunoglobulinų ir natūralių antikūnų sumažėjimas, kas rodo adaptacijos mechanizmų sutrikimus ir imuninės sistemos rezervinių galimybių išeikvojimą. Šioje fazėje kai kuriais atvejai s stebimas visiškas imunoglobulinų ir natūralių antikūnų išnykimas kraujyje. Visiškas kai kurių klasių imunoglobulinų išnykimas pastebimas po 1-2 valandų superekstremalių fizinių ir psichinių krūvių poveikio organizmui.

Po fizinių krūvių sekanti atsistatymo fazė kol kas nėra pakankamai ištirta.

Sportinio krūvio (antrinės) imunodeficito reakcijos gali sukelti uždegiminius procesus, infekcinius, autoimuninius susirgimus, gali formuotis augliai.

Labiausiai tikėtinos imuniteto susilpnėjimo priežastys gali būti:

• Neuroendokrininės reguliacijos sutrikimai (paremtos neuromediatorių ir hormonų sekrecija)
• Vidinės imuniteto reguliacijos sutrikimai (paremtos imuninio atsako mediatorių sekrecija)
• Dideli vidinės terpės metaboliniai pakitimai (pH sumažėjimas, laktato koncentracijos, mažo ir labai mažo tankio lipoproteidų padidėjimas, normalių ir anomalių metabolitų patekimas į kraują organams intensyviai funkcionuojant)
• Santykinis arba absoliutus alimentarinis nepakankamumas (gliukozės, nepakeičiamų amino rūgščių, polinesočiųjų rūgščių, vitaminų ir mikroelementų deficitas).
• Chronodezadaptacija – poreikis prisitaikyti prie naujų laiko bei klimatinių sąlygų.

Tokiu būdu sportininko organizmo imuninis statusas glaudžiai susijęs su jo funkciniu stoviu ir specialiu fiziniu darbingumu. Sportininko treniruotumės, gebėjimas pakelti treniruočių ir varžybų krūvius, atsistatymo greitis ir išbaigtumas, persitempimo gydymo ir profilaktinių priemonių sėkmė – visa tai susiję su sportininko imuninės sistemos reaktyvumu. Didelio sportininko imuninės būklės vertinimas yra neatsiejama jo funkcinio stovio vertinimo dalis. Derėtų atskirti sportinį imunodeficitą nuokitų antrinio imunodeficito formų. Sportiniam imunodeficitui nebūdingas konkretus pažeidimas. Jam būdingi daugialypiai pakitimai susiję su daugeliu pakitimų įvairiose imuniteto grandyse dėl žymių metabolinių pasikeitimų, lydimų neuroendokrininės sistemos disbalanso, kuomet intensyvių fizinių krūvių metu pradeda trūkti baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mikroelementų. Paprastai sportininkams nebūdingi intraimuninių mechanizmų reguliacijos sutrikimai, jie susiję su ekstraimunine neuroendokrinine reguliacija ir betarpiškai su adaptaciniais procesais.

Koreguojant imunodeficitines sportininkų būsenas pirmiausiai derėtų atsižvelgti į treniruotės procesą, mitybos režimą, ar sportininkas pakankamai gauna vitaminų ir mikroelementų. Specialūs, stiprinantys imunitetą preparatai skiriami tik padidėjusios rizikos metu sportininkams kurie skundžiasi chroniškais susirgimais arba polinkių susirgti peršalimo ir infekciniais susirgimais.

Veiksmingiausi preparatai, skiriami didelio meistriškumo sportininkams, yra kompleksiniai augalinės kilmės adaptogenai, bičių produktai ir antioksidantai.